į pradžią turinys susisiekite  
 lt  |  en 
PARODOS

Rimvydo Alechnavičiaus dailės darbų paroda „Sustabdytos akimirkos“

Lapkričio 16–gruodžio 30 d. Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, A. Mapu g. 18, veiks tapytojo Rimvydo Alechnavičiaus dailės darbų paroda Sustabdytos akimirkos“. Lapkričio 20 d. 17 val. vyks parodos atidarymas.  


Paroda "Žolynų virsmas"

Tautos namai - Kauno kultūros centras

http://www.tautosnamai.lt

 

Danutės Saukaitienės šieno skulptūrų paroda „ŽOLYNŲ VIRSMAS“ Kauno kultūros centre „Tautos namai“, II a. galerijoje.

Paroda veiks iki gruodžio 21 d.  

Įėjimas nemokamas.

 


Parodos "Gyvenimas ant nulinės ribos" atidarymas

2017-11-23  23 17:00 Vytauto Didžiojo karo muziejus

http://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_atributika/karo_istorija/vytauto_didziojo_karo_muziejus/anonsai_4618/parodos_gyvenimas_ant_nulines_ribos_atidarymas.html?pbck=0

Renginys nemokamas

Lapkričio 23 d. 17 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje bus atidaryta Ukrainos savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario Jurijaus Veličko nuotraukų paroda „Gyvenimas ant nulinės ribos“.

Šių metų pradžioje paroda buvo pristatyta Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Lapkričio 23 d. ji pirmą kartą atkeliauja į Kauną, Vytauto Didžiojo karo muziejų, kur galėsite ne tik apžiūrėti garsiąsias fotografijas, susitikti su jų autoriumi J. Veličko, bet ir pajusti tikrą parako kvapą.

Koks jis – gyvenimas kare? Kas jie – žmonės, kuriuos tas gyvenimas pašaukė? Kaip jie verkia, džiaugiasi, šypsosi, tiki? Kokia ta kasdienybė apkase ar blindaže, pačioje priešakinėje fronto linijoje, kuri pačių karių vadinama „nuline riba“ arba tiesiog „nuliu“? Garsiojo Ukrainos savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario, tankistu tapusio Jurijaus Veličko ginklas – fotoaparatas, kuriuo jis fiksuoja ne tik „nulyje“ verdančius mūšius, bet ir karo kasdienybę. Šio prieš dvejus metus į mūšius įsitraukusio kario ir šaukinys yra „Fotografas“.

Veličko – pripažintas Ukrainos karo fotokorespondentų bendruomenės narys, Ukrainos gynybos ministerijos surengto nacionalinio konkurso laureatas. Tačiau pirmiausia jis – vienas iš „nulio“ gyventojų, savas tarp karių, stabdantis jų gyvenimo akimirkas, ieškantis jose šviesos ir atnešantis tiems, kurie dabar gyvena taikoje.

Renginyje dalyvaus pats fotografijų autorius J. Veličko ir politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris.


Paroda-instaliacija-akcija „LABDARIAI.LT. Tarpukario dailės ir kultūros istorijos bei mecenatystės skerspjūviai“

2017.11.24 - 2018.06.17   

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune

Nuo lapkričio 24 d. paroda-instaliacija-akcija „LABDARIAI.LT. Tarpukario dailės ir kultūros istorijos bei mecenatystės skerspjūviai“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pradeda Valstybės 100-mečiui skirtų renginių ciklą.

Visuomenė galės susipažinti su paroda, kuri skatina prisiminti prasmingas istorijos pamokas, kai lietuviai čia ir užjūryje susivienijo ne karo, priešo ar grėsmės akivaizdoje, o kilniam ir prasmingam tikslui.

Parodoje bus pirmą kartą eksponuojamos įspūdingos knygos su paslaptingais įrašais „L“, „R“, „Š“, iš daugiau nei 2000 ranka įrašytų pavardžių sukurta erdvinė instaliacija, parodoje bus galima išvysti ir prieš 500 metų mirusio kunigaikščio Vytauto Didžiojo kelionę po Lietuvą. Čia bus galimybė pasitikrinti, ar turite gerumo geną.

Projektas „LABDARIAI.LT“ skirtas didžiausiai, net 6 metus trukusiai labdaros akcijai, kurios tikslas buvo surinkti milijoną litų. Akcija truko 1930–1936 m., siekiant surinkti lėšas unikaliam paminklui – nacionaliniam muziejui. Ne obeliskui, ne personalijai, o objektui, kuriuo galėtų naudotis ne viena lietuvių karta. Taip, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, buvo sumanytas pastatyti jo vardo Kultūros muziejus laikinojoje sostinėje Kaune.

Tai – unikalus valstybės ir tautos vienybės pavyzdys. Muziejaus statybai valstybė skyrė milijoną litų, per milijoną surinko Lietuvos žmonės ir užjūrio lietuviai.

Parodoje atspindimas išmanus rinkodaros ir komunikacijos planas, parodantis, kokiomis originaliomis priemonėmis, keisčiausiomis akcijomis buvo sugebėta suvienyti tautą statant paminklą kultūrai.

Muziejaus archyvas išsaugojo didelę dalį labai įdomios medžiagos apie šią akciją, tačiau didžiausia vertybė – tai per 2000 aukotojų pavardžių (asmenų, įstaigų, įmonių), tų, kurie pagal išgales prisidėjo savo lėšomis. Tarp jų visiems žinomi asmenys: kunigas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetai Salomėja Nėris, Jurgis Baltrušaitis, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, profesorius Vladas Lašas, Nepriklausomybės akto signataras istorikas Mykolas Biržiška. Tarp aukotojų ir įmonės, kurios egzistuoja ir šiandien: „Rūtos“ saldainių fabrikas, „Volfas Engelman“, „Ringuva“.

Jie visi buvo suskirstyti į tris kategorijas – labdarių, rėmėjų ir šelpėjų ir pagarbiai įrašyti į tris puošnias knygas, pažymėtas „L“, „R“ ir „Š“ raidėmis. Tačiau šios dokumentuose įrašytos pavardės ir tėra tik pavardės. O juk už kiekvienos iš jų slepiasi žmonės, istorijos, veidai. Todėl parodos tikslas yra pažadinti mūsų pasididžiavimą ir smalsumą. Paieškoti savo šeimos, giminės pavardės ir radus pasidalinti aukotojo istorija, nuotrauka. Parodoje ir internete bus galima paieškoti savo giminės. Kiekviena „atgaivinta“ aukotojo istorija papildys esamą parodą, o istorija pasidalinusieji taps muziejaus bičiuliais ir kitais metais galės nemokamai lankytis visuose muziejaus padaliniuose.

Paroda-instaliacija-akcija „LABDARIAI.LT. Tarpukario dailės ir kultūros istorijos bei mecenatystės skerspjūviai“ veiks: 2017 11 24 – 2018 06 17

 


Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

 

Nuo lapkričio 15 dienos iki gruodžio 31 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) pristatoma Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, tame tarpe, jo ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.
Esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą.
Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperantininkai?
L. Zamenhofo žmona Klara buvo Kauno verslininko Aleksandro ir Godos Zilbernikų dukra. Tėvas buvo muilo fabrikėlio Kaune bendrasavininkis, motina kilusi iš turtingos Belochų šeimos Balstogėje. Abu Zilbernikai į Kauną atsikėlė iš Balstogės. Šeimoje augo aštuoni vaikai, Klara buvo jauniausioji.
L. Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė savo atsiminimuose 1937 m. žurnale „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) išspausdino trumpus atsiminimus apie L. Zamenhofą. Juose rašė, kad jos tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“.
Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. uošvio lėšomis išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko A. Zilberniko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį.
Buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai L. Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis 1960 m. ji atgavo L. Zamenhofo vardą.
Dviaukštis Zilbernikų namas L. Zamenhofo g. 5 yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas A. Zilbernikas, ne kartą lankėsi L. Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija.
Istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Čia sukaupta per dešimt tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Pastatas reikalingas rimto remonto, ypač vertinant jo kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto svarbą.
L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė bemaž prieš šimtą metų – čia 1918 metais įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija 1918–1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga, kaip ir didžioji dauguma visuomeninių organizacijų, okupacinės valdžios buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje 1988 m. sąjunga viena iš pirmųjų buvo atkurta taip pat Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-yje pasaulio šalių.
Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla Lietuvos esperantininkų sąjunga pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų organizuotas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Šis kongresas iki šiol lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344 asmenys), tiek atstovautų valstybių skaičiumi (60 pasaulio šalių), tiek trukme (liepos 23–30 dienomis). Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Sveikinimą kongresui atsiuntė tuometinis UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsura, kongreso Garbės komitetą sudarė 30 iškiliausių mūsų šalies žmonių: tuometinė Europos komisijos narė Dalia Grybauskaitė, Europos žmogaus teisių teismo teisėjas prof. Pranas Kūris, prof. Vytautas Landsbergis, poetas Justinas Marcinkevičius, operos solistas Virgilijus Noreika, akademikas Zigmas Zinkevičius ir kt. Kongreso proga buvo išleistas specialus pašto ženklas.
Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidyboje. Įvairiose prestižinėse Lietuvos leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“ ir kt.) 2000–2010 metais buvo išleista per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan.
Sąjungos organizuojamus esperanto kalbos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000 asmenų.
Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinę Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms.

Paroda veiks iki gruodžio 31 d. 

 


Nuo lapkričio 15 dienos iki gruodžio 8 dienos galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)    veiks paroda „Ne muziejus...“ Parodoje – menininkų Aušros Andziulytės, Roberto Antinio, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Mildos Gailiūtės, Jono Gasiūno, Patricijos Gilytės, Gretos Grendaitės, Marijos Griniuk, Židrijos Janušaitės, Jūratės Jarulytės, Agnės Jonkutės, Česlovo Lukensko, Eimučio Markūno, Julijos Pociūtės, Povilo Ramanausko, Rosandos Sorakaitės, Vaidos Tamoševičiūtės, Eglės Ulčickaitės, Arūno Vaitkūno (1956-2005), Aušros Vaitkūnienės, Alfonso Vilpišausko (1945-2015), Tomo Vosyliaus kūriniai.

 


AUDRONĖS IR SAULIAUS ŠIURKŲ SKULPTŪRŲ IR FOTOGRAFIJŲ PARODA

Kauno pilis, Kaunas

Paroda veiks iki 2017 m. gruodžio 12 d.

https://www.facebook.com/KaunasCastle/

 


 

Tarptautinė paroda „Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas

Paroda veiks iki 2017 m. gruodžio 30 d.

https://www.facebook.com/events/2414702905420560/ 

​ 


PARODA „TAUTINIS KOSTIUMAS. INTERPRETACIJOS“ 

Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Kaunas

Paroda veiks iki 2017 m. gruodžio 31 d.

http://www.lsim.lt/

 

 


DALIOS KIRKUTIENĖS PARODA „NE TIK JUODA BALTA

 

Nuo lapkričio 7 d. iki gruodžio 6 d. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks tapytojos Dalios Kirkutienės personalinė paroda „NE TIK JUODA BALTA“.

Tapytoja Dalia Kirkutienė šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje. 1977 m. baigė Kulautuvos (Kauno raj.) vidurinę mokyklą. 1985 m. Valstybiniame dailės institute įgijo dailininkės technologės-tekstilininkės specialybę. Nuo 2004-ųjų yra surengusi personalinių parodų Kaune, Klaipėdoje, Plungėje. Taip pat dalyvauja pleneruose su profesionaliais menininkais. Nuo 2010-ųjų D. Kirkutienė priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Tapytoja Dalia Kirkutienė įsiliejo į tapytojų būrį su ryškiu savo braižu. Jos tapyba labai dekoratyvi. Autorė su kiekviena nauja paveikslų banga pateikia naujo žanro ieškojimus.

 


 RŪTOS LEVULIENĖS TAPYBOS PARODA „PEIZAŽAI“

 

Nuo lapkričio 7 d. iki gruodžio 6. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks tapytojos Rūtos Levulienės personalinė paroda „Peizažai“. 

Autorė gyvena ir kuria Kaune. Nuo 2014-ųjų metų aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, taip pat rengia personalines parodas. Tapytojos kūrybai įtakos turėjo mokytojai: tapytojas Antanas Obcarskas, tapytoja Violeta Juodzevičienė, dailininkas Lukas Kalmogercovas. Autorė dažnai ieško įkvėpimo gamtoje, todėl šioje parodoje pristato peizažų ciklą, naujausius savo darbus „Mėlynai žalias peizažas“, „Sniegui ištirpus“, „Laukimas“, „Peizažas“, „Išsipildymų sodai“, „Pasivaikščiojimas pajūriu vėjuotą dieną“, „Poetės sodas“, „Miške II“, „Ežiuolių žydėjimas“ ir kt.
Tapytojos Rūtos Levulienės darbai išsiskiria ekspresyvia dinamika, ryškiu potėpiu, netikėtais koloristiniais deriniais. Naujausiame cikle dominuoja žalsvos, mėlynos, geltonos, raudonos spalvos kontrastai ir paralelelės. Autorės dėmesys skiriamas linijų ritmui ir formoms. Tačiau ji nesiekia išsaugoti autentiškų realijų, jos darbuose kuriamas subjektyvus gamtos emocijos vaizdinys, kuriame dominuoja emocija. R. Levulienės pasakojime lieka tik transformuotos realybės detalės fragmentas, kviečiantis savąjį žiūrovą diskusijai bei spėlionėms. R. Levulienės peizažuose gamtos motyvas, virstantis abstrakcionistine spalvine niuansacija, formine aliuzija beveik visada siejamas su vidinio pasaulio nuotaikomis ir išgyvenimais. Naujausioje tapytojos peizažų serijoje dominuoja itin ekspresyvi, bet tuo pačiu vieninga bei harmoninga paveikslų stilistika. Autorės kūryba išsiskiria savitu pasakojimu, formų ir linijų muzikalumu, ritmingumu. Paveiksluose dominuoja spalvota nuotaika, kuri persikelia į abstraktų peizažinį pasakojimą be aiškių ribų, be pradžios ir pabaigos. 

Parodos rengėjai – VšĮ „Gabrielės meno galerija“

Parodos partneris – Kauno miesto muziejus

 


Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 4) vyksta menininkės Violetos Latvytės personalinė paroda „Kaunas rūke“ .  Paroda veiks iki lapkričio 30 dienos.

 

Tapytoja Violeta Latvytė parodoje „Kaunas rūke“ eksponuoja šiemet sukurtus darbus. Parodą inspiravo pasivaikščiojimas po senamiestį, Nemuno ir Neries pakrantėmis, matant besikeičiantį, gražėjantį, kartu išlaikiusį senąją viduramžių dvasią, miestą. Dailininkės kūriniai patraukia savo ekspresyviais potėpiais, minties eigos vingiais, interpretacijų laisvumu. Autorei imponuoja Babilono bokšto legenda: „Eiva, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir padarykime savo vardą garsų pirma negu išsiskirstysime į visus kraštus“ (Pr 11, 4). Miestas, kuriame viskas greta – statinių, bažnyčių, dievybių ir žmonių vieta. Šalia šventumo ir tyrumo, miesto šurmulyje tvyro klastos ir daikto kultas.
Miestas, kaip žmonių sumanymas… Miesto bokštai, stogai, žiburiai languose, vakaro ūkanos, ryto gaisai rūkuose – vaizdų pavidalu nugula drobėse.
Šioje parodoje menininkė savo kūriniais bando papasakoti sudvasinto miesto istoriją, kurioje norėtų matyti Dievo gerumo ir grožio apraiškas. Ji idealizuoja miestą. „Miestas rūke“ ciklo paveiksluose matome miesto siluetus, architektūros detales paskendusius rūko labirintuose, šalia veikiančius ir atgyjančius mistifikuotus angelų personažus. Darbuose susipina dabarties vaizdiniai bei laiko ir erdvės darna. „Santaka. I“ tarsi įamžina drobės plokštumoje, sustabdo nuolat žmogaus kuriamą Būties, Kosmoso ir Dievo viziją. Tai idealaus miesto veidas, kuriam netrukdo besiblaškantys žmonės ir kasdienybės šurmulys. Tapytojos kūriniuose drąsiai galima pasiklysti, vaikštinėjant po įsivaizduojamą miestą. Ir šis pasiklydimas tikrai bus malonus.